Žolės valgymas: artėja lietus ar streikuoja sveikata?

Žolės valgymas: artėja lietus ar streikuoja sveikata?

Būna atvejų, kai išeinate su savo augintiniu pasivaikščioti, bet tada abejojate, ar tikrai išvedėte jį pasivaikščioti, ar pasiganyti, nes šuo lyg žalmargė karvutė ima rupšnoti žolę. Nors mums tai ir atrodo keista, tačiau tai laikoma normaliu šunų elgesiu. Anksčiau žmonės tikėjo patarle, kad jei šuo valgo žolę, vadinasi, kad lis, bet dabar vis dažniau šeimininkai nerimauja, ar tikrai tai nepakenks mano augintiniui? 

Kodėl šunys valgo žolę?

Vieningo atsakymo nėra, nes šunys žolę valgyti gali dėl įvairių priežasčių. Vieniems šunims žolė yra skani, kiti ją skabo iš nuobodulio, o treti jaučia poreikį papildyti savo mitybą. 

Žolės skonis iš tiesų yra patrauklus, gi ir mes vaikystėje skindavome smilgas ir kramtydavome jų galus. Dažniausiai žolė yra ne tik saldoka, bet šunims patinka ir pati jos tekstūra, gaivus ir drėgnas skonis, todėl kai kurie šunys lyg tikri gurmanai tiesiog mėgaujasi žolės valgymu. 

Žolės valgymas naudingas ir šunų sveikatai. Pavyzdžiui, žolė gali labai padėti esant pilvo pūtimui, padidėjus skrandžio rūgštingumui, pykinimui ar sutrikus virškinimo trakto veiklai. Žolė dirgina gerklės gleivinę ir taip sukelia vėmimą, kurio metu pašalinamos skrandžio gleivės, o kartu su jomis ir skrandžio sulčių perteklius. 

Yra teorijų, teigiančių, kad žolės valgymas susijęs su šunų evoliucija. Ne paslaptis, kad šunims giminingi vilkai ir lapės įprastai medžiodavo ir valgydavo tik žolėdžius gyvūnus, o taip žolės ir augalų medžiagos patekdavo ir į plėšrūno skrandį. Taip pat, nerasdami ar nesumedžiodami grobio, vilkai valgydavo įvairias uogas, augalus ir šaknis, todėl teorijos šalininkų nuomone, žolė yra įprasta šunų grupės atstovų raciono dalis. 

Dar viena priežastis, skatinanti šunis valgyti žolę yra galimas ląstelienos racione trūkumas. Jei šuo kasdien valgo žolę - įtraukite į jų racioną šviežių daržovių ir stebėkite šuns elgseną lauke, ar vis dar valgo tiek pat daug žolės. Atlikti tyrimai rodo, kad ilgus metus kasdien žolę valgę šunys nustoja ją valgyti iškart po to, kai maisto racione atsiranda produktų, kurie turi daugiau ląstelienos. 

Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kuriuo metu šuo valgo žolę: prieš maistą, ar po jo. Žolės valgymas suteikia sotumo jausmą, todėl, jei šuo alkanas, jis gali bandyti tokiu būdu patenkint sotumo poreikį. 

Ar vėmimas po žolės valgymo - normalu? 

Šunys augalus gali naudoti kaip vaistus, kai susiduria su negalavimais. Pavyzdžiui, žolė gali labai padėti esant pilvo pūtimui, padidėjus skrandžio rūgštingumui, pykinimui ar sutrikus virškinimo trakto veiklai. Žolė dirgina gerklės gleivinę ir taip sukelia vėmimą, kurio metu pašalinamos skrandžio gleivės, o kartu su jomis ir skrandžio sulčių perteklius. 

Kad šuo valgo žolę norėdamas “išvalyti” skrandį atskirti yra gana paprasta, nes toks šuo žolę valgo kiek kitaip: nesimėgauja, nesižvalgo, o tiesiog staigiai ir koncentruotai skabo žolę ir ją ryja, tai sukeldamas didesnį gerklės gleivinės dirginimą. 

Tyrimų metu buvo pastebėta, kad dažniau žolę linkę valgyti jauni šuniukai. Daroma prielaida, kad žolė gali padėti pašalinti ir žarnyno parazitus, todėl šuniukai ją valgo dažniau, nes jie yra prasčiau apsaugoti nuo vidaus parazitų. 

Kuriuos augalus galima valgyti?

Per ilgą laiką šunys išmoko atpažinti ir valgyti tik jiems mėgstamus ir tinkamus augalus, kai kurie iš jų net gavo vardinius pavadinimus. Įvairių tyrimų metu botanikai pastebėjo, kad labiausiai valgomos yra varpinės šeimos žolės: 

Paprastoji šunažolė (Dactylis glomerata). Ši žolė turi saldų skonį ir malonų kvapą, todėl taip ir vilioja augintinius. Šį augalą neretai renkasi ir katės, nes jis yra naudingas tiek šunų (gerina burnos kvapą), tiek kačių (padeda pašalinti plaukų kamuoliukus iš žarnyno) organizmui. Be viso to, šis augalas savyje turi ir kitų naudingų medžiagų: vitaminų ir mineralų. 

Šuninis varputis (Elymus caninus) ir paprastasis varputis (Elymus repens). Senolių medicinoje šios žolės buvo plačiai naudojami kaip vaistažolės.

Pievinė miglė (Poa pratensis). Ją mėgsta ne tik šunys, bet ji labai naudinga ir galvijams, todėl turtingi ir laimingi ūkininkai yra tie, kurių ganyklose auga šis augalas.

Pašarinis motiejukas (Phleum pratense), šis augalas savyje turi daug ląstelienos, yra auginamas pievose šienui. 

Tikrasis eraičinas (Festuca pratensis).

Tiesa, jei pastebėjote, kad Jūsų šuo valgo neaiškius augalus, neleiskite to daryti, nes kartais iš nuobodulio šunys kramsnoja viską iš eilės ir taip gali suvalgyti ne tik nenaudingą, bet ir sveikatai pavojingą augalą. 

Ar žolės valgymas gali sukelti sveikatos problemų?

Nors žolę šunys valgo visą rūšies gyvavimo laikotarpį, bet vis dar nėra jokių tyrimų, kurie patvirtintų, kad žolės valgymas gali pakenkti šuns sveikatai. Todėl nesijaudinkite, pamatę, kad Jūsų šuo valgo žolę. Išskyrus tuos atvejus, kai matote, kad šuo akivaizdžiai negaluoja ir bando imti visų įmanomų būdų pagerinti savo savijautą. 

Tiesa, žolės, kaip ir bet kokios kitokios ląstelienos turinčios medžiagos reikia vartoti saikingai, todėl, jei Jūsų šuo turi įprotį valgyti žolę iš nuobodulio - nukreipkite jo dėmesį kitur, į Jums abiems smagią ir naudingą veiklą. 

Vienintelis dalykas, dėl ko reikėtų tikrai sunerimti, tai žolės valgymas pakelėse (daug išmetamųjų dujų) ir vietose, kur žolė yra purškiama chemikalais, nes augintinis gali apsinuodyti. Jei neturite galimybės rasti vietos su neužteršta žole, galima nusipirkti naminių augalų, kurie būtent skirti gyvūnams.